Le sirene esistono?

Sirene L' affascinante teoria delle "scimmie acquatiche" potrebbe spiegare l' origine della leggenda. Ma c'è chi afferma che gli "umanoidi acquatici" esistono realmente!

Circa un anno fa, il NOAA(National Oceanic and Atmospheric Administration), l' agenzia federale oceanografica degli Stati Uniti, ha sentito la necessità di dover dichiarare ufficialmente che le sirene non esistono! "Le sirene del mare, metà umane e metà pesce, sono leggendarie creature marine di cui si racconta sin da tempo immemore", ha scritto il NOAA nel suo sito web.

Ma la sortita del NOAA non è casuale, infatti fu rilasciata in seguito alla messa in onda di un interessante programma trasmesso da Animal Planet dal titolo: "Sirene, il corpo trovato", con il sottotitolo "un nocciolo di verità che vive sotto la leggenda delle mitiche sirene". 



Si trattava in realtà di un docu-fiction, in cui, come ha precisato l'emittente, la scienza é stata usata "come un trampolino verso l'immaginazione". Ma evidentemente tanti telespettatori lo hanno preso per un documentario e alcuni giorni dopo all'istituto oceanografico sono arrivate delle lettere in cui si chiedevano spiegazioni scientifiche. Ecco dunque la precisazione: Nonostante le premesse, "non sono mai state trovate prove dell'esistenza di umanoidi acquatici".

Eppure, non tutti sono d'accordo. Sono numerosi gli scienziati che hanno avanzato interessanti teorie sull'esistenza, nel passato evolutivo dell'uomo, della "scimmia acquatica, e cioè di una antenato acquatico in comune tra gli ominidi e le scimmie. 

E sarebbero numerose anche le testimonianze di coloro che affermano di aver visto degli "umanoidi acquatici" tutt'ora viventi. Secondo i teorici della cospirazione, il Governo Americano (nella fattispecie proprio del NOAA) sarebbe a conoscenza di queste creature e addirittura starebbe inscenando un clamoroso cover-up (che giustificherebbe anche il comunicato del NOAA) per nascondere il fatto di essere in possesso del corpo di una sirena.

Prova di questo fatto, sarebbe il famoso suono oceanico "bloop" registrato nel profondo dell'Oceano Pacifico dal NOAA alla fine degli anni '90. Teorie? Fantasie? Gli ingredienti per incuriosire il Navigatore ci sono tutti.

sirene-umanoidi-acquatici-02.jpg



Un fondamento scientifico alla leggenda?

"C'era una volta una sirenetta che viveva in un meraviglioso mondo sottomarino. Un giorno, desiderosa di incontrare le persone della terra ferma, si avventurò sulla superficie...". Questo è l'incipit del racconto per bambini dal quale la Disney ha tratto il famoso cartone animato "La Sirenetta".

Eppure, si tratta di una storia raccontata in tutto il mondo, la storia di una creatura leggendaria e che è menzionata nelle mitologie di quasi ogni cultura umana. La gente di tutti i continenti raccontano di aver avuto contatti con questi esseri metà uomo e metà pesce, descrivendo tutti lo stesso animale mitico.

Alcuni si sono chiesti se dietro queste leggende possa nascondersi un nocciolo di verità. Potrebbero esistere realmente degli umanoidi acquatici intelligenti, parenti lontani dell'uomo, che hanno sviluppato il loro percorso evolutivo adattandosi a vivere nelle profondità dell'oceano e che hanno sviluppato una società complessa nella quale vivono nascosti per paura dei loro parenti umani? E' quello che si sono chiesti gli autori di un documentario girato per l'emittente tv Animal Planet: "Sirene, il corpo trovato".

sirene-umanoidi-acquatici-04.jpg

Il docu-fiction valuta una possibilità basata su una teoria scientifica radicale - la teoria della "scimmia acquatica" - la quale sostiene che gli esseri umani abbiano attraversato una fase anfibia nel loro percorso evolutivo. Ad un tratto, le grandi inondazioni costiere di milioni di anni fa costrinsero un gruppo dei nostri progenitori a spingersi verso l'interno, adattandosi definitivamente alla terra ferma dando vita alla specie dei primati arboricoli, mentre un altro gruppo, forse spinti dalla necessità di trovare cibo, cominciarono a spingersi sempre più in profondità nel mare, adattandosi alla vita acquatica.

Dopo questo adattamento, un gruppo di primati sarebbe ritornato sulla terra ferma conservando alcune delle caratteristiche sviluppate nell'ambiente marino, mentre un altro gruppo si sarebbe adattato definitivamente all'ambiente marino.

Quindi, mentre noi ci siamo evoluti in esseri umani terrestri, i nostri parenti acquatici si sarebbero evoluti in esseri umani anfibi, stranamente simili alla leggendaria sirena. Alcuni autori sostengono la versione contraria della teoria e cioè che il progenitore in comune fosse completamente acquatico e che alcuni gruppi, spinti dalla necessità di trovare cibo, si spinsero sulla terra ferma fino ad adattarsi completamente a respirare ossigeno allo stato gassoso. In ogni caso, la sostanza non cambia.

sirene-umanoidi-acquatici-01.jpg

Come prova a sostegno della teoria, gli autori del documentario sottolineano le notevoli differenze riscontrabili tra l'uomo e gli altri primati. Anzi, alcune caratteristiche lo rendono molto più simile ai mammiferi marini che non ai primati terrestri. Questi i segni distintivi fondamentali:

  • la perdita del pelo cutaneo (i peli creano resistenza in acqua);
  • la capacità istintiva a nuotare (i bambini appena nati già sono in grado di nuotare);
  • il grasso sottocutaneo (per l'isolamento dall'acqua fredda);
  • il controllo del respiro (alcuni umani sono in grado di trattenere il respiro fino a 20 minuti, più ogni altro animale terrestre);
  • un cervello molto sviluppato, grazie ad una dieta ricca di frutti di mare;
 

La storia della teoria della "scimmia acquatica"

Nel corso del tempo, diversi autori si sono dedicati alla teoria della scimmia acquatica. In un libro del 1942, il biologo tedesco Max Westenhofer ipotizzò che i primissimi stadi dell'evoluzione umana fossero avvenuti in prossimità dell'acqua. Così egli scrive: "Postulare un modo di vita acquatico in una fase precoce dell'evoluzione umana è un'ipotesi sostenibile, per la quale si possono produrre ulteriori indagini e elementi di prova".

sirene,noaa,news,notizieMa il vero padre della teoria è il biologo marino Alister Hardy che, già nel 1930, aveva ipotizzato che gli esseri umani possano aver avuto antenati acquatici. Ma solo nel 1960 decise di divulgare la sua teoria. L'occasione fu un discorso tenuto al British Sub-Aqua Club di Brighton il 5 marzo del 1960.

La tesi di Hardy si basa sulla convinzione che un gruppo di queste scimmie primitive, costrette dalla concorrenza con i loro simili e dalla scarsità di cibo, si sia spinta fino alle sponde del mare per andare a caccia di crostacei, molluschi, ricci di mare, ecc., nelle acque poco profonde al largo della costa.

Il biologo suppone che queste proto-scimmie acquatiche, spinte dalla necessità di rimanere sott'acqua per diverso tempo - proprio come è capitato per molti altri gruppi di mammiferi - si siano adattate all'ambiente acquatico fino a rimanere in acqua per periodi relativamente lunghi, se non in maniera definitiva. Hardy esplicitò definitivamente le sue idee in un articolo apparso su New Scientist il 17 marco 1960.

Dopo la pubblicazione dell'articolo, la teoria godette di un certo interesse per diverso tempo, ma fu progressivamente ignorata dalla comunità scientifica. Nel 1967, l'ipotesi fu evocata da Desmond Morris nel suo libro "La Scimmia Nuda", nel quale si trova la prima volta l'utilizzo del termine "scimmia acquatica". La scrittrice Elaine Morgan, dopo aver letto il libro di Morris, divenne la principale sostenitrice e promotrice della teoria. Nei successivi 40 anni di carriera, la scrittice ha dedicato 6 libri alla divulgazione dell'ipotesi di Hardy.

Nel 1987, si tenne un simposio scientifico a Valkenburg, Olanda, per discutere la validità della teoria della Scimmia Acquatica. Dagli atti del convegno - pubblicati nel 1991 con il titolo "Aquatic Ape: Fact or fiction?" (Scimmia acquatica: realtà o finzione?) - emerge che gli scienziati non se la sentirono di sostenere l'idea che gli antenati dell'uomo fossero acquatici, ma che ci sarebbero alcune prove che avessero sviluppato l'abilità natatoria per alimentarsi nei fiumi e nei laghi, con il risultato che l'homo sapiens moderno può godere di brevi periodi di tempo in apnea.

sirene-umanoidi-acquatici-07.jpg

Tai tik vienas iš "silpnos" teorija, kuri yra naudojama mokslininkams paaiškinti kai žmogaus savybes, kurios vis dar gaubia paslaptis, pavyzdžiui, plaukų slinkimas, odos, gebėjimas apnėja, poodinių riebalų ir instinktyvus gebėjimas plaukti kūdikius versijos .

Nors beždžionių Acquatica hipotezė paaiškinti pakankamai gerai šių funkcijų kyla, labiausiai paleoanthropologists linkęs atmesti teoriją, nepriima tarp pagrindinių priežasčių, paaiškinančių žmogaus evoliucija.

Ekstremalių skaitymas Hardy teorija paskatino kai mokslininkus hipotezę egzistuoja nepriklausomai turi dabartį pažangių vandens humanoids kurie gyvena sudėtingesnėse visuomenėse, į vandenyno dugną. Šių nedrąsūs būtybių egzistavimas būtų ties maždaug undinės legendų kilmės gyrė Homeras savo odisėjos. Bet tai galima spėti, kad šių humanoidų vandens egzistavimą? Gali būti įrodymai?

sirene-umanoidi-acquatici-03.jpg

 

Senovės liudijimai

Iš sirenų istorija nėra nauja, kaip manote. Paprastai nueina į Legenda girtų jūreivių 1500, kuris priblokštas romo ir vienatvė dūmų istorijas, jie gali lengvai klaidą delfinų ar banginių už gražioje ir vingiuota sirena.

Tiesą sakant, kai urvas paveikslų priversti mus manyti, kad žmogaus suvokimas sirenos yra daug vyresni. Be smiltainio olos Egipte yra seniausia atstovybės sirenos. Ant urvo sienos yra atstovaujama žmonėms su uodega, įrengta Spears ir tinklus.

sirene-umanoidi-acquatici-09.jpg

Net pastaruoju metu, įrodymų žvejų buvo daug. Daugeliu atvejų, mes papasakojo apie sunkiasvorių vandens gyvūnų visiškai Impaled su ietimis ir peiliais nežinomos kilmės išieškojimo. Kai kuriose amžiaus liudijimų galite matyti nuostaba ir nerimu jūreivių.

sirene-umanoidi-acquatici-11.jpg

sirene-umanoidi-acquatici-12.jpg

sirene-umanoidi-acquatici-13.jpg

sirene-umanoidi-acquatici-15.jpg

 

Keista garsas iš vandenyno dugno

1997 metų, NOAA, vasarą su pagalbos hidrofonų pusiaujo, Įgrojo keletą kartų paslaptingą garsą iš Ramiojo vandenyno gelmes. Garso sparčiai išaugo dažnių apie minutę, ir buvo pakankamai amplitudė turi būti išgirsti jutiklių esant 5000 km oltra atstumu. Šio garso šaltinis - pavadintas "Bloop" - tai, kaip pripažino NOAA - nežinomos kilmės. Pasak kai kurių, šis garsas gali būti įrodymų, kad tam tikros rūšies nežinomo povandeninio laivo egzistavimą.

Komanda Paulius Robertsonas, Buvęs darbuotojas NOAA, 2007 jis buvo tirti nepaaiškinama masiškai išplaukia iš banginių. Nagrinėjant Campini audinį į tam banginių organų, mokslininkai suprato, kad žinduoliai buvo sugadinta ypač galingas sonaras, naudojamas įvairiose pasaulio dalyse per karinio jūrų laivyno pratybas.

Jūrų akustinė tarša yra reiškinys, kad pastaraisiais metais gerokai padidėjo. Naujas Sonar technologija naudojama map vandenyno dugno, kad į povandeninius tikslų nustatymo, skleidžia garso virpesius juntamas iki šimtų kilometrų.

Kai jautriausios rūšys, kaip antai banginių arba delfinų, yra šalia triukšmo problemą patiria tikrą traumą, kad stumia jį į veržimasis, mirtini, kai ji nukreipta į jūros paviršių. Pagal tyrimą vidurkio dažnio ultragarsui karinės posėdyje banginis poveikis yra toks pats, kaip reaktyvinių varikliui dirbant pakilimo dėl žmogumi, kuris turi trijų metrų posėdyje.

Išvada jūrų mokslininkai yra tai, kad garso bangos išmeta sonaras buvo tokia galinga, kad jos išgąsdintų gyvūnams posėdį taip jautriai. Bandant pabėgti nuo garso bangų užtvaros, žinduoliai buvo išstumti į vandenį, kuris yra per mažas, kad būtų savo milžinišką dydį, tik užplaukė ant seklumos.

Jei norite pabandyti įrodyti šią teoriją, Robertsonas ir jo komanda pasinaudojo per hidrofonų įrašų gylio. Tai buvo tų įrašų, kurie girdėjo pirmą kartą "bloop". Naudojant garso programinę įrangą, tyrėjai sugebėjo išskirti iš nežinomo padaras sumaišyti su banginių ir delfinų garsų garsą. Po tikslesnių analizę, mokslininkai susidarė įspūdis, kad šių keistų būtybių pabendravo su šiuose su žinduolių, galbūt su saugodami juos nuo sonaras triukšmo ketinimą.

sirene-umanoidi-acquatici-06.jpg

 

Įstaiga padarė išvadą,

Po kelių savaičių, buvo dar vienas masinį išplaukimą į krantą Pietų Afrikoje. Net šioje srityje mokslininkai įrašyti panašius garsus savo prietaisus. Robertsonas ir jo komanda lankėsi svetainė ištirti. Į paplūdimį buvo iš nežinomo padaras viduje didžiulis baltasis ryklys skrandžio palaikai. Nagrinėjant ryklys, mokslininkai pastebėjo, kad durklas rūšiuoti nudūrė į ryklio burna pusėje. [Tačiau jūrų pabaisos iš tikrųjų egzistuoja? Pasak mokslininkų, negalima atmesti galimybės!].

Kaip jums, kad peilį ten? Jei imti visas iš ryklio skrandį, pradėjo atidžiai išstudijuoti dar pamatyti, kas buvo. Viduje jie rado tvarinio galvą viena ranka beveik baigtas, longo kaulų tipo uodegos peleko.

sirene-umanoidi-acquatici-10.jpg

Be to, mokslininkai taip pat rado keistą dokumentą skylę. Iš pradžių jie nesuprato, ką jis buvo, bet paskui prisiminė į ryklio burna durklą. Objektas atrodė puikus dėklas peiliu pagamintas iš daikto arba kai kurių didelių žuvų pagrindas. Bet tie, kurie galėjo sukelti panašią prekę? [Paslaptingas povandeninis sūkurys priimtas NASA].

Kai kurie mokslininkai buvo įsitikinę, būdamas priešais rūšiuoti "vandens hominidów pažangaus," undinė! Dabar padarė prasme visi paslaptingi iečių ir peiliai rasti daugelio žuvų į vandenyną įstaigos.

Po kelių dienų, nes komanda buvo apie grįžti į JAV, JAV karinės pajėgos konfiskavo tvarinio ir paieškos rezultatų palaikus. Atrodo, kad vyriausybė mokėsi reiškinys ilgą laiką ir kad jis naudojamas Robertson ir jo komanda gauti informaciją pareikšdavo. Vienintelis dalykas, paliktas buvo iš garsaus "bloop" įrašymo.

Mokslininkai buvo šokiruoti to, kad jie buvo konfiskuotas visas gautus rezultatus su metų sunkaus darbo, tačiau įrašai buvo tikras lobis būtų išsaugota. Ačiū jiems, jie suprato, kad sirenos mes galėjome bendrauti su delfinais ir banginiais. Tai pirmas ir vienintelis kartas, kai jūs turite tarprūšinis bendravimą parodymus. Nes kai žinau, kai kuriose šalyse, žmogaus delfinai padėti žvejams gaudyti žuvį, mainais už Padorus dalį grobio! Kai delfinai išmoko tai padaryti?

 

Užbaigiant

Į neseniai interviu, Robertsonas sakė, kad jis nežinojo, jei Undinės egzistuoja, ar ne, o ne vieną iš savo kolegų, kurie galvoja, kad jie egzistuoja ir, kad jums tereikia juos rasti. Pagal Robertson, jei Undinės egzistuoja ir išliko taip ilgai, nes jie paslėpti.

Vienintelis dalykas, kurį jis yra įsitikinęs, mokslininkai yra ne kada nori prisidėti prie sirenos mokslinius tyrimus: "Aš nemanau, kad žmonės galėtų koegzistuoti su sirenos be naikinimo juos." Mokslininkas vis dar bando gauti iš plėtrai ir bandymams ginklų Sonar pranešimą sutaupyti Banginiai, delfinai ir undinės.

Asmeniškai, aš niekada tikėjo undinės, bet tai dokumentinis leidžia man suprasti, kad vandenynų gelmės yra tikrai žmogaus tyrinėjimo siena. Kaip dažnai sakoma, mes geriau suprasti, mėnulio paviršių, o tai nėra iš jūros gylis. Nesvarbu, ar undinės, turime atkreipti dėmesį, kad į vandenyną, yra paslaptingas ir nežinomų rūšių, kurios dar nežino ir tikiuosi ne susidurti ne sunaikinti juos (naudoti Robertson).

http://ilnavigatorecurioso.myblog.it/archive/2012/07/16/le-sirene-esistono-l-affascinante-teoria-delle-scimmie-acqua.html